PEIZAŽAI

Peizažai A. Vozbino tapyboje užima labai svarbią vietą. Kraštovaizdžius šiuo atveju reikėtų klasifikuoti į figūratyvinius ir abstrakčius. Pirmu atveju žiūrovas gali atpažinti Vilniaus (šio motyvų yra ypač daug) bruožus, jo fiziologiją. Esama čia ir Italijos, Provanso, Vokietijos vietovių... Abstraktesnėse kompozicijose (kuriose apie peizažiškumą signalizuoja pabrėžtinai horizontalūs, tiesiog kraštovaizdiškai gulintys formatai) orientuojamasi į amžinybę. Sakykime, Vilniaus peizažuose jusliškai (vėlgi kūniškai) juntamas miesto irimas arba jo santykis su atmosferiniais pokyčiais (nes dažniausiai tapoma plenero sąlygomis), o pusiau abstrakčiose kompozicijose (kartais padabintose kokiais nors atpažįstamais ženklais ir simboliais) visa duoklė atiduodama amžinybei. Čia net irimas sustabdytas, tartum mostelėjus burtų lazdele ar tiesiog šūktelėjus: „Sustok, akimirka žavinga!“ Belieka pridurti, kad panaudodamas visokiausius fragmentus bei mizanscenas A. Vozbinas pasakoja istorijas ir istorijėles.