Tapytojas Aleksandras Vozbinas dar pernai buvo pasižadėjęs surengti parodą Varėnoje... Tačiau taip ir nesulaukė šios parodos, Aleksandras išėjo Amžinybėn šių metų žiemos pabaigoje...
Tačiau pažadas liko įvykdytas – Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje nuo lapkričio 19 iki sausio 4 d. bus eksponuojami Aleksandro Vozbino peizažai, sukurti plenerų Italijoje, Prancūzijoje, Juodkalnijoje, Vokietijoje metu, o taip pat Lietuvos kraštovaizdžio motyvai. Aleksandras yra ne kartą dalyvavės pleneruose Varėnos krašte.
Tapytojas, kaip nedaugelis šiuolaikinių dailininkų, mėgo tapyti „iš natūros“, perteikdamas gamtos nuotaikas, miesto pulsavimą. Motyvus rinkdavosi ilgai vaikštinėdamas ir stebėdamas, ieškodamas įdomesnių rakursų ir detalių. Kartais vienas motyvas atsikartodavo keletoje paveikslų. A. Vozbinas primindavo – Claude Monet yra nutapęs šimtus Ruano katedros atvaizdų, įvairiais metų ir dienos laikais. Tai ir yra tapyba: perteikti apšvietimo virpėjimą, nuotaiką, jausmą...
Mėgstami Aleksandro peizažų motyvai užsienio šalyse – siaurų Pietų Ptancūzijos gatvelių žaismė, Senos krantinė Paryžiuje, senoji Italijos architektūra, kalnų perspektyvos Juodkalnijoje... Labai mėgo ir lietuvišką gamtą – miškų ir ežerų atspalvius, Neringos kopų perspektyvas, Dzūkijos gamtos motyvus...
Pasak menotyrininko Vido Poškaus, peizažai A. Vozbino kūryboje užima svarbią vietą. Dažnai kraštovaizdžiai daillininkui duodavo impulsą ir abstraktesnėms kompozicijoms. Sakykime, Vilniaus peizažuose jusliškai juntamas miesto irimas, o pusiau abstrakčiose kompozicijoje (kartais padabintose kokiais nors atpažįstamais ženklais ir simboliais) visa duoklė atiduodama amžinybei. Tartum šūktelėjus: „Sustok, akimirka, žavinga!”.
O tų sustabdytų žavingų akimirkų Aleksandro Vozbino drobėse – daugybė. Laikas sustojo Aleksandrui, bet jo paveikslai, tapybinės refleksijos, kūrybinis palikimas dar ilgai džiugins mus visus.