Šlovingame Vilniaus mieste kovo 4-oji yra ypatinga dėl kelių priežasčių. Tai yra šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, diena. Tuo metu nuo amžių amžinųjų vyksta Kaziuko mugė. Galop – šią dieną gimė tapytojas Aleksandras Vozbinas. Su menininku draugavę ir bendravę žino bei prisimena, kad ta proga J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje esančiame name, jo palėpėje įrengta studija tapdavo dar vienu Kaziuko tęsiniu, menine agora ar kūrybiniu forumu, kur galėdavo apsilankyti ir šeimininkų – Aleksandro bei Dianos, vaišingai būdavo priimamas kiekvienas norintis.
Tad „GODÒ galerijoje“ atidaroma personalinė, deja, jau pomirtinė, lygiai prieš dvejus metus mus palikusio A. Vozbino paroda, yra šios tradicijos palaikymas ir prisiminimas.
Savo kūrybinėje deklaracijoje-moto dailininkas yra sakęs: „Gyvenimą suvokiu kaip seką paradoksų, kurie nulemia žmogaus, faktiškai biologinės būtybės, likimą – įvilktą į sociumo rūbą. Gimimas ir mirtis nėra priklausomi nuo individo valios. Tai yra už žmogaus valios ir pažinimo ribų“. Parodos pavadinimą „Paradoksų seka“ būtent ir lėmė šie teiginiai. Nes toks yra ne tik gyvenimas, bet ir A. Vozbino tapyba. Kūrėją galime įsivaizduoti kaip spalvų ir pustonių, potėpių ir faktūrų, motyvų ir vaizdų kulkosvaidininką.
Jis tiesiog šaudė linijomis ir plokštumomis, išraiškos priemonėmis ir ikonografiniais elementais. Darydavo tai greitai ir pastabiai, jautriai ir taikliai, žaižaruojančiomis spalvomis, ekspresyviais potėpiais, kiekvieną kartą pataikydamas į dešimtuką. Viena situacija paveiksle iš karto gimdydavo kitą, tokiu būdu susiformuojant gyvenimiškųjų įvykių ir epizodų sekai. Aleksandro tapyba taip pat neįsivaizduojama be ironiško žaidybiškumo. Galima tai pavadinti tiesiog paradoksu. Net banaliame buities cikle tapytojas pastebėdavo tai, kas rutiną paversdavo švente.
A. Vozbino tapyba yra pavasariška. Jo potėpiai ir spalvos yra tokie intensyvūs, kaip šiltuoju metų laiku sproginėjantys augalų pumpurai. Tiesiog fejerverkais šaudantis gaivalingumas ypač ryškus viename mėgstamiausių kūrėjo motyvų – moters figūroje. Jeigu kalbame apie rubensišką moters sampratą ar balzakišką amžiaus idėją, tai lygiai taip pat turime priimti ir vozbiniškos moters konceptą. Jis yra paradoksalus. Aleksandro moteris – mylinti ir mylima, pasiduodanti nuotykiams ir avantiūroms, gosli ir kartu dvasinga (argi tai ne paradoksas?) santykiaujanti (visomis prasmėmis) su kiekvienu aplinkinio pasaulio personažu, svarbiausia – teigianti Gyvenimą. Kaip ir visa A. Vozbino kūryba. /dr. Vidas Poškus/
–
Parodos kuratorius: Vidas Poškus.
Paroda eksponuojama - nuo 2023 m. kovo 4 iki kovo 28 d.