A. Vozbino paroda „Laiptų galerijoje“





Kasmet Šiauliuose organizuojamo dailės festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ tradicija – „Laiptų galerijoje“ eksponuojama žymaus menininko paroda, kurioje vyraujanti spalvinė paletė lemia į plenerą susirinkusių festivalio dailininkų tapybos šaukinį. Šiemet tokiu tapo mėlyna spalva, kurios virtimą plenero tema apsprendė Aleksandro Vozbino (1958–2021) paroda, atidaryta galerijoje rugpjūčio 2 dieną.


Pats Aleksandras nesyk yra minėjęs mėlynos spalvos pomėgį, nors, žinoma, anaiptol ne vien šis pomėgis Vozbino tapybą daro ypatinga ir su niekuo nesupainiojama. Paradoksalu, kad unikalus tapytojo išskirtinumas dažniausiai apibūdinamas jo patirtomis įtakomis, minint akademijos mokytojus A. Savicką ir J. Čeponį, išmokiusius veržlios, emociškai įtaigaujančios koloristinės leksikos, taip pat prisimenant ir didelę A. Švėgžos įtaką, pastarajam, kaip sakė pats Aleksandras, net ir nedideliuose jo bandymuose įžvelgus ką nors patrauklaus ir įdomaus.


Matyt, tokia pozityvi Švėgždos laikysena lėmė tai, kad, būdamas jau susiformavusiu menininku, Vozbinas tapo vienu iš mėgstamiausių ir vertinamų Lietuvos edukologijos universiteto dailės studentų pedagogų, be dalykinių savybių pasižymėjusiu žmogišku jautrumu ir dideliu taktu, skatinusiu būsimų specialistų atsivėrimą kūrybiniems eksperimentams.


Vis dėlto pirmųjų mokytojų suteikti impulsai Vozbino tapyboje išsyk transformavosi į pabrėžtiniai savitą raiškos būdą, kurio sąsajos su mokytojais tegali būti įželgiamos nebent tik virtuoziškame spalvinės raiškos valdymo gebėjime. Parodos kūriniai, atstovaujantys visas Vozbino kūrybos temas, pradedant istorine, mitologine, portretine, abstrakčia, erotine ir pabaigiant peizažine, dar net neįsigilinus į metaforinius, semantinius paveiksluose įvaizdintos temos aspektus, išsyk patraukia dėmesį ypatingai subalansuota spalvine harmonija.


Šioji harmonija leidžia matyti kūrinius ne tik kaip aistringai dailininko apmąstytų praeities įvykių ir dabarties aktualijų įkūnyjimus, bet ir kaip savarankiškas, koloristiškai patrauklias, emociškai įtaigaujančias spalvinių dermių kompozicijas, verčiančias sutikti su dr. Vido Poškaus teiginiu, jog „Aleksandras yra tapytojas per se“. Nepaisant to, kad spalva tapyboje gali atlikti keletą funkcijų – būti, pavyzdžiui, formos modeliavimo priemone ar filosofinių apmąstymų pretekstu, – ji pirmiausiai visada esti jausminis impulsas, lemiantis tapybos darbo paveikumą. Todėl net ir pati didžiausia tematinė Vozbino paveikslų „destrukcija“, kurią perteikia neįmanomi figūrų rakursai, pozos, virsminės, perversinės jų būklės, realybės požiūriu neįmanomos erdvių ir objektų jungtys kolorito dermės ir emocinio jos poveikio dėka pirmiausiai yra suvokiami, kaip pasigėrėjimą keliantys meno kūriniai, gebantys išlaikyti žiūrovo pagavą estetinėje, o ne gyvenimiškų analogijų paieškų lygmenyje.


Kūryba, be abejo, nėra sustingęs fenomenas, kurio verbalizavimas išsemtų neišsemiamą jos gylį ir net prieštaringumą. Tad parodos lankytojai neturėtų nustebti, išvydę dekoratyvinei spalvinei sandorai tarytum nepasiduodančius, nevaldomus atsitiktinius spalvų nutekėjimus, gaivalingus pastozinių potėpių pėdsakus, bylojančius apie stiprų energetinį kūrinių užtaisą, taip pat matydami paveikslus, kuriuose piešinys, struktūrinis pradas savo emocinio poveikio galia konkuruoja su koloristine kompozicijos organizacija.


A. Vozbino kūrybines inspiracijas nuolat papildydavo paties dailininko kultūrinis smalsumas – kelionės po Vakarų Europos miestus, atvėrusios simbolinio viduramžių meno dramatizmą ir renesanso didybę, nukreipusios dailininko žvilgsnį ir į kasdienybės smulkmenas, domėjimasis mūsų krašto praeitimi bei jos interpretacijomis, Vilniaus senamiesčio artuma, knygų skaitymas.


Nepaisant to, kad kiekvienas paveikslas turi savą istoriją, be kolorito ir juo estetizuojamos paveikslų pajautos, absoliuti parodos (o ir Vozbino kūrybos apskritai) kūrinių dauguma pasižymi siužeto įtampa, intriga, metaforiškumu ir neretai – grotesku. Apimdami bjaurastį ir grožį, komizmą ir tragiškumą vienu ir tuo pačiu metu, paveikslai panardina žiūrovą į intensyvų vaizduojamo įvykio gyvybingumą.


Paveikslo įvykis, dažnu atveju „sučiuptas“ pačiame netikėčiausiame jo rutuliojimosi taške, niekada nėra iliustratyvus – jis negali būti išreikštas užuomazgos, kulminacijos ir išsirišimo sąvokomis. Kaip tik todėl Vozbino kūriniai yra itin įtraukūs, priverčiantys žiūrovą įsivaizduoti tai, kas tiesiogiai nepapasakojama ir neparodoma. Dauguma jų, disponuodami gilia simbolika, žvilgsnį hipnotizuojančia siurrealizmo logika, virsta ir emocinių žiūrovo išgyvenimų, ir rimtų apmąstymų paskata.


Matyt, tai drauge yra ir priežastis, kodėl šalia emocinės energijos epitetų Vozbino kūryba apibūdinama ir kaip neabejotinai intelektuali. Nors spalvų poveikis žmogui, taigi ir jų reikšmės iš esmės yra subjektyvios, egzistuoja ir bendrosios, visiems mums įprastos spalvų dekodavimo sistemos.


Vozbino mėgtoji mėlyna – tai išminties, kūrybingumo ir dvasingumo ženklas. Tad šalia jausmo ir intelektualumo visuose Vozbino paveiksluose švysčiojanti arba visa savo erdvine begalybe atsiverianti mėlyna parodos kūrinius leidžia vadinti dvasingais. Remdamasi ne tik parodos įspūdžiais, bet kuklios savo dailininko pažinties patyrimu, dvasingu drįstu vadinti ir patį Vozbiną, tapymą laikiusiu kelione iš nematerialaus, dvasinio į materialųjį, regimąjį būvį.


Menotyrininkės Dalios Karatajienės straipsnis